Ji skambėjo pažįstamai, tačiau abejojau – negi nežinotume apie tokį žmogų? Juk mes taip mėgstame istorijas apie žmones, kurių protėviai yra iš Lietuvos, ir nesvarbu, kad jie patys savęs su Lietuva nesieja. Daug nesitikėdamas, internete suvedžiau „Simon Zukas“. Paieškos rezultatai nustebino: Born 31 July 1925 in Ukmerge, Lithuania (liet. gimęs 1925-ųjų liepos 31-ąją Ukmergėje, Lietuvoje). Tuomet pradėjau domėtis – buvo keista, kad toks svarbus ir išskirtinis Afrikos politinis veikėjas yra visiškai nežinomas savoj tėvynėj.

Išgirskite tekstą:

Rytas Sakavičius yra Vilniaus licėjaus vienuoliktokas. Šis tekstas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.

Liūdna, kad vargiai pažįstame litvakų istoriją – daugiau žinome tik apie Vilniaus Gaoną, gimusį prieš daugiau nei tris šimtus metų. Tuotarp pasaulyje yra nemažai iš Lietuvos, arba, kaip litvakai vadino, Litos, kilusių žydų: tai PAR architektas Hermanas Kallenbachas; Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandhi bičiulis, „Rugiuose prie bedugnės“ autorius Jerome’as Salingeris; Bobas Dylanas; poetas, dainininkas Leonardas Cohenas; Jokūbas Šereševskis, išvertęs Naująjį ir Senąjį testamentus į mandarinų kalbą; Ludwikas Zamenhofas, Veisiejuose baigęs kurti esperanto kalbą. Vieni jų žinomi daugiau, kiti mažiau, o apie dar kitus žinome, tačiau net neįsivaizduojame, kad jie iš Lietuvos. Simonas Zukas, nors savame krašte žinomas menkai, o informacijos apie jį lietuvių kalba rasti nepavyko, nusipelno dėmesio – jo istorija išskirtinė visais rakursais.

Internete pavyko rasti 96-erių Zuko elektroninio pašto adresą. Susirašėme laiškais ir galiausiai, pats netikėdamas savo sėkme, susitariau dėl interviu. Su Simonu aptarėme jo veiksmo kupiną gyvenimą (kursyvu pažymėtas tekstas yra iš asmeninio pokalbio su juo), o norėdamas jo istorijai suteikti kontekstą, susisiekiau ir su Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėju dr. Hugh Macmillanu. Taip pat rėmiausi jo ir istoriko Franko Shapiro knyga „Zion in Africa: The Jews of Zambia“ bei paties Simono Zuko memuarais „Into Exile and Back“.

Simonas Zukas Ukmergėje gyveno trylika metų ir gana gerai prisimena vaikystę laisvoje tarpukario Lietuvoje.

Kartą lydėjau savo tėvą į renginį, kuriame jis patarnavo per vakarienę, skirtą prezidento Smetonos motinai pagerbti, ir aš žvilgtelėjau į patį prezidentą. Taip pat atsimenu kelias dienas, kai šaliai grėsė karas su Lenkija, bet vėliau Lietuva su Lenkija užmezgė diplomatinius ryšius ir nustojo reikalauti Vilniaus grąžinimo.

Šeštadieniais Simonas su tėvu eidavo į sinagogą. Tačiau negaliu sakyti, kad tai [religija] man daug reiškė. Prisimenu, kad išvykau būdamas beveik trylikos, todėl [Lietuvoje] buvau mokomas to, ką žydai vadina bar mitzvah.

Pagal žydų įstatymus, kai vaikui sukanka 13 metų, jis tampa bar mitzvah (liet. „įsakymo sūnumi“). Nuo 13 metų berniukai laikosi žydų ritualinių įstatymų, tradicijų ir etikos, darbo dienomis rytinių maldų metu turi dėvėti filakterijus (religinius simbolius, dedamus ant kaktos ir vyniojamus ant kairės rankos), o viešose maldose laikomi suaugusiais.

Būdamas 13 metų aš jau turėjau perėmęs nemažai idėjų iš sionistų judėjimo Lietuvoje ir, tiesą sakant, pasirinkau būti netikintis – nusprendžiau atsisakyti žydų religijos ir tapau laisvamaniu. Pasak Simono, tai sukėlė daug kančių jo motinai, tačiau kadangi tuo metu jis augo tik su ja ir jaunesniais broliais, jam pavyko apginti savo nuomonę.

Simono Zuko tėvas Chaimas, pabėgęs iš carinės kariuomenės ir pakeitęs pavardę Segel į Zuk (o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – į Žukas), 1936 m. emigravo į industrinę Vario Juostos (angl. Copperbelt) provinciją tuometėje Šiaurės Rodezijoje (dab. Zambija). Čia, kitaip nei Pietų Rodezijoje ir PAR, į kurią Chaimas Zukas bandė patekti anksčiau ir kurioje jau gyveno jo brolio šeima, nebuvo ribojamas žydų naujakurių skaičius, tad Šiaurės Rodezijoje jis įsitvirtino kaip prekybininkas.

Mano tėvas išvyko dvejais metais anksčiau nei mes ir prisijungė prie kitų šeimos narių, gyvenusių ten nuo amžiaus pradžios. Jis išvyko dėl ekonominių priežasčių, ir nors stiprėjo nacizmo grėsmė, tai nebuvo lemiamas išvykimo faktorius. Tikroji priežastis buvo ekonominė krizė Lietuvoje.

Ukmergėje Simonas gyveno žydiškoje aplinkoje. Visi mano draugai buvo žydai. Vienintelė nežydė mūsų aplinkoje buvo tik mūsų lenkė auklė Maritke. Skaitydamas apie ją Simono Zuko knygoje, randu ir tuometės Lietuvos atspindį. Simonas pasakoja, kad vieną Velykų sekmadienį Maritke jį šokiravo papasakodama, kad dabar visi krikščionių vaikai neva yra pavojuje – jie grobiami ir žudomi žydų rabinų, kurie esą naudoja jų kraują Velykų ritualams. Sakė tai sužinojusi tąryt iš kunigo. Simonas rašė vėliau supratęs, kad „jei Maritke patikėjo tokiu pramanu, neturėtų būti nuostabu, kad Lietuvoje ir Lenkijoje, kur stipri Katalikų bažnyčia, buvo paplitęs antisemitizmas“.

1938 m., likus trejiems metams iki Holokausto pradžios Lietuvoje, paskui tėtį į Šiaurės Rodeziją išvyko ir Simonas bei likusi šeima. Tuo metu ši šalis buvo Jungtinės Karalystės kolonija, laikiusi vietinius priespaudoje – buvo renkami dideli mokesčiai, siekiant priversti juos dirbti; darbdaviai spaudė dirbti daug, bet mokėjo mažai.

Atvykimas į Šiaurės Rodeziją buvo keista patirtis, bet aš tuo metu nedaug mąsčiau apie šalies socialinę sistemą. Kai išvykau iš Lietuvos, turėjau tam tikrą sionistų vertybinį pagrindą – priklausiau kairiojo sparno sionistų judėjimui. Šiaurės Rodezijoje mane nustebino vienas dalykas: afrikiečiai nebuvo laikomi piliečiais, o prireikus buvo tiesiog išnaudojami. Man buvo labai keista, kai kartą pamačiau baltaodį vyrą, važiuojantį dviračiu ir šaukiantį „endesha!“ iš paskos su krepšiu ant galvos einančiai juodaodei moteriai. Vėliau sužinojau, kad tai reiškia „paskubėk“. Bet pirmiausia turėjau išmokti prisitaikyti – taigi ėmiau elgtis kaip ir visi kiti baltieji moksleiviai.

Simonas Zukas mokėsi baltaodžių mokykloje. Pasak jo, nepaisant į vietinius nukreiptos diskriminacijos, jo bendraklasiai manė, jog valdžia palaiko juodaodžius. Jis buvo išmokęs slėpti savo socialistines idėjas ir priimti baltaodžių požiūrį į afrikiečius. Jo teigimu, tik atvykęs baltasis imigrantas nespėja susipažinti su kita rase ir būna baltaodžių bendramokslių užbombarduojamas stereotipais ir išankstiniais nusistatymais prieš juodaodžius. Pavyzdžiui, pirkinių krepšio nešimas nėra europiečio darbas. Ir, ginkdie, negalima duoti rankos afrikiečiui. Zukų tarnas vakarais negalėdavo grįžti namo be jų rašytinio leidimo, nes 21 val. afrikiečiams prasidėdavo komendanto valanda. Simoną tėvai buvo paskyrę atsakingu už leidimų rašymą.

Antrojo pasaulinio karo metais Simonas Zukas kurį laiką tarnavo savanoriu Šiaurės Rodezijos kariuomenėje, kuri kartu su kitomis Jungtinės Karalystės kolonijomis ir sąjungininkais dalyvavo Rytų Afrikos kampanijoje prieš Italijos kolonizuotas teritorijas. Būtent Antrąjį pasaulinį karą Simonas laikė afrikiečių nacionalinio prabudimo laikotarpiu.

1947 m. jis išvyko studijuoti į Keiptauno universitetą. Labai gerai atsimenu naujo betoninio tilto per Šventosios upę Ukmergėje statybą. Žiemą galėdavau valandų valandas stebėti statybas, kol pajusdavau nuo šalčio geliančius kojų pirštus. Tai ir lėmė Simono norą studijuoti statybos inžineriją.

Simonui studijuojant universitete, prasidėjo jo, kaip aktyvisto, istorija.

Mano tikrieji vidiniai pokyčiai įvyko per karą bei studijuojant Keiptauno universitete. Tada supratau, kad Šiaurės Rodezijoje neginamos net elementarios didžiosios dalies žmonių teisės. Keiptaune dalyvavau socialistiniame studentų judėjime, kur kartu su kitomis miesto grupėmis kovojome už lygias teises, tad grįžęs namo į Šiaurės Rodeziją 1950 m. buvau visiškai pasirengęs ką nors keisti.

Studijuodamas Simonas žavėjosi komunistų partijos politika Pietų Afrikoje ir gailėjosi negalįs dalyvauti jos veikloje atvirai – Simonas jautė, kad iki studijų pabaigos turi vengti bet kokio preteksto Pietų Afrikos valdžiai išsiųsti jį atgal į Šiaurės Rodeziją. Vėliau jis nusivylė PAR komunistais, užmerkiančiais akis prieš Stalino nusikaltimus. Studijuodamas Simonas Zukas sau pažadėjo, kad, vos grįš namo, pradės savą kovą prieš rasinę diskriminaciją ir už afrikiečių emancipaciją.

Dar Pietų Afrikoje diplomuotas inžinierius sužinojo apie kolonijinės valdžios planus steigti federaciją, kurią sudarytų Šiaurės ir Pietų Rodezijos (dab. Zambija ir Zimbabvė) bei Niasalandas (dab. Malavis). Ją įkūrus, Simonas rašė, būtų sukurta stipri baltųjų naujakurių valdoma valstybė, panaši į Pietų Afrikos Respubliką, kurioje afrikiečių teisių vystymasis būtų sustabdytas keliems dešimtmečiams. 1951 m. balandį, britams suaktyvinus šios federacijos kūrimo kampaniją, Simonas kartu su būsimais vietos politikais suformavo antifederacinį veiksmų komitetą ir pradėjo agituoti tūkstančius vietinių gyventojų priešintis. Tokios federacijos įkūrimas būtų buvęs žingsnis į priekį blokuojant Afrikos nacionalizmo plėtrą ir įtvirtinant baltųjų dominavimą. Mačiau, kad daugumai tai nesibaigs lygiomis teisėmis. Tai paskatino mane veikti. Studijų metais buvau analizavęs federalizmo veikimo schemas, tad grįžęs namo pradėjau organizuoti nedidelę pasipriešinimo grupę.

Simonas Zukas buvo pirmasis europietis, įstojęs į Afrikos nacionalinį kongresą (angl. African National Congress, ANC). Ši Pietų Afrikos Respublikos socialdemokratų partija valdė šalį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1994-aisiais. Aš vienintelis baltasis prisijungiau prie jos oficialiai ir atvirai. Buvo vienas ar du kiti, veikę kaip tylūs šalininkai. Jie negalėjo rizikuoti. Apie šį laikotarpį savo memuaruose Simonas rašo: „Aš kalbėsiu atvirai Afrikos žmonėms ir pasitikėsiu jų solidarumu. Jei kolonijinė valdžia sunaikins visas galimybes man dalyvauti opozicijoje, aš noriu pirma palikti kažką, kas pakurstytų kovos dvasią ne tik prieš federaciją, tačiau ir prieš kolonializmą, ir kviestų kovoti už savivaldą remiantis votes for all teise. Noriu parodyti afrikiečiams, kad, norint pasiekti rezultatų, nuolaidų maldavimą reikia keisti karingumu ir masiniais veiksmais.“

Dalyvavimas ANC veikloje pakeitė ir Simono santykį su baltaisiais. Praradau didžiąją dalį draugų ir buvau atstumtas, tačiau tai numaniau jau stodamas į ANC. Buvo sunku, bet manęs stipriai nepaveikė. Pasak Simono Zuko, jo šeima taip pat maldavo jį tapti ne tokiu aktyviu, nes jų ėmė vengti kiti europiečiai, o žydų bendruomenė pradėjo skųstis, kad Simono veikla daro neigiamą įtaką jos narių gerovei. Simonas tėvams pasakė, kad afrikiečių teisės jam yra pirmoje eilėje, tad jis negalįs daryti jokių kompromisų. Situacija draugų tarpe buvo panaši – pasak Simono, dauguma jų manė, kad bendravimas su opozicionieriumi sugadintų jų įvaizdį Vyriausybės akyse.

„A coward is not one that is afraid, but one that cannot conquer his fear“ (liet. Bailys ne tas, kuris bijo, bet tas, kuris negali savo baimės nugalėti). Tai frazė, kuri buvo užrašyta ant paskaitų kabineto sienos, Simonui Zukui tarnaujant kariuomenėje. Simonas dažnai ją sau kartojo opozicionuodamas valdžiai, šio moto nepamiršo ir vėliau.

Matydami augančią Zuko įtaką, kolonistai nurodė jam baigti veiklą opozicijoje, o pašto darbuotojams buvo liepta daryti jo siunčiamų ir jam siųstų laiškų fotokopijas. Simonas nepakluso ir nenutraukė veiklos opozicijoje, tad 1952 m. balandį buvo suimtas. Būdamas vos 26-erių, buvo kaltinamas „afrikiečių kurstymu prieš europiečius“, o po dviejų dienų teismo posėdžių paskelbtas (link: link: https://hansard.parliament.uk/Commons/1952-04-09/debates/2811dc31-9145-4c38-a990-eeba71c45274/MrZukas(DeportationOrder text: „pavojumi taikai ir gerai tvarkai“).

Pirmasis kaltinimas Zukui buvo ypač skaudus. Kaip skelbia „Daily Nation Zambia“, teisėjui Zuko paklausus, kodėl jis toks įsitraukęs į politiką šioje šalyje, jis atsakė: „Visuomet domėjausi socialiniais reikalais. Aš čia baigiau mokslus ir man labai rūpi afrikiečių gerovė.“ Kolonistinis aparatas suprato, kodėl prieš jį, slopinantį afrikiečių teises, kovojo juodaodžiai; tačiau kodėl prieš Vyriausybės jiems suteiktas privilegijas turėtų kovoti baltieji? Valdžia manė, kad įstatymai buvo ne tik pagrįsti, bet ir būtini palaikyti socialinę tvarką ir rasių atskyrimą, kurio teorija tvirtai tikėjo.

Turėjau teisininkų, kurie už mane kovojo, o kol kova vyko, kalėjime praleidau ilgus aštuonis mėnesius. Galiausiai Simonas Zukas buvo ištremtas į Jungtinę Karalystę, kur iki tol nebuvo nei gyvenęs, nei lankęsis; jis tapo pirmuoju Šiaurės Rodezijos politiniu kaliniu ir tremtiniu. Tremties ir kalinimo priežastys buvo ne tik opozicionavimas – dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, interviu teigė, kad prie tokio nuosprendžio prisidėjo ir antisemitizmas. Pasak jo, jei Simonas būtų buvęs britas, pasekmės būtų buvę lengvesnės.

Vis tik mažiau nei po metų nuo Simono Zuko teismo, Rodezijos ir Niasalando federacija (angl. Federation of Rhodesia and Nyasaland) buvo įkurta. Kaip ir spėjo Simonas, tai nepagerino vietinių gyventojų sąlygų, nes Federacijos generalgubernatorius buvo Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II vietininkas.

Tačiau net ir tremtyje Zukas nepasidavė ir nenustojo priešintis. Nuo pat tos dienos, kai patekau į Jungtinę Karalystę, buvau pasiryžęs grįžti į Zambiją, į Šiaurės Rodeziją, kai ji taps laisva. Tam prireikė maždaug 11 metų. Nusprendžiau negyventi tremtinio gyvenimo – susituokiau ir susilaukiau vaikų. Londone Simonas vedė menininkę Cynthią Robinson ir su ja susilaukė dviejų vaikų. Keiptaune gimusi Cynthia studijų metais aktyviai palaikė Afrikos nacionalinį kongresą. 1951 m. tėvai ją išsiuntė į dailės mokytojos kursus Londone, ten ji ir susipažino su Simonu. Gyvendama Londone ji ir toliau palaikė antiapartheidinę veiklą.

Jungtinėje Karalystėje Simonas dirbo dizaino inžinieriumi, o vėliau įkūrė inžinerinių konsultacijų įmonę. Įmonės veikla buvo sėkminga, buvo vykdomi projektai Vakarų šalyse.

Net ir gyvendamas Londone, Zukas liko svarbi politinė Zambijos ir Pietų Afrikos Respublikos nacionalinio judėjimo figūra – dalyvavo judėjimo už kolonijų laisvę veikloje (angl. Movement for Colonial Freedom, MCF). Organizacija Jungtinėje Karalystėje planavo surengti informacinę kampaniją už kolonizuotų tautų laisvę nuo politinio ir ekonominio dominavimo bei suvienyti mažesnes šiuo klausimu besirūpinančias organizacijas. MCF buvo glaudžiai susijusi su Jungtinės Karalystės leiboristų partija (angl. Labour Party) ir kitomis kairiosiomis organizacijomis. Simonas laisvu metu rašydavo straipsnius politiniais klausimais bei buvo Jungtinės nacionalinės nepriklausomybės partijos (angl. United National Independence Party, UNIP) Londono skyriaus narys. UNIP Šiaurės Rodezijoje buvo nauja partija, ji rėmėsi afrosocializmo idėjomis. Šią partiją jis laikė vienintele, galinčia sunaikinti Federaciją. Simonas prisidėdavo strateginiais patarimais, padėdavo afrikiečiams nacionalistams bendradarbiauti su jų rėmėjais užsienyje. Palaikiau ryšį su įvairiais Afrikos politikais, jie telkė paramos fondus. Nemažai draugų iš Pietų Afrikos tuo metu atvyko į Jungtinę Karalystę. Pradėjau dirbti Pietų Afrikos naudai, o tai buvo palanku Afrikos nacionaliniam kongresui, kovojusiam su apartheidu. Tačiau tuo pat metu palaikiau ryšį ir su Šiaurės Rodezija.

Federacija iširo po dešimties metų – 1964 m. sausį rinkimus laimėjus nacionalinėms jėgoms, po poros mėnesių Jungtinė Karalystė pripažino UNIP reikalavimą išstoti iš Federacijos. Tų pačių metų spalį, atkūrus Zambijos nepriklausomybę, naujoji Vyriausybė panaikino Zuko deportacijos įsakymą ir pranešė, kad „raudonas kilimas jo laukia“. Nepaisant sėkmingo gyvenimo Londone, darbo ir namų, jis su šeima grįžo į Zambijos sostinę Lusaką ir lygiai po metų įgijo pilietybę.

Grįžęs į Zambiją, Simonas su žmona Cynthia įstojo į UNIP partiją, tačiau politikoje nedalyvavo. Cynthia Lusakoje užsiėmė filantropine veikla, rėmė menininkus, o Simonas grįžo prie inžinerijos. Jis įkūrė vieną garsiausių Zambijoje civilinės inžinerijos įmonę, projektavo ir prižiūrėjo svarbius Zambijos statinius, tokius kaip Nacionalinė Asamblėja ar Zambijos universitetas. Simonas nepaliko ir visuomeninio gyvenimo – buvo įvairių Zambijos inžinerijos, visuomeninių organizacijų tarybų narys, ir net 25 metus – Zambijos universiteto statybos komiteto pirmininkas.

Į aktyvią politiką Zukas grįžo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, 1990-aisiais. UNIP valdė jau daugelį metų ir, mano manymu, pradėjo elgtis neteisingai. Jie panaikino daugiapartinę sistemą, buvusią nuo pat nepriklausomybės. Tai tęsėsi per ilgai, tad buvo planuoti bent keli perversmai, daug žmonių norėjo pamatyti to pabaigą. Ir aš prie jų prisijungiau. Jis bandė įtikinti pirmąjį nepriklausomos Zambijos prezidentą Kennethą Kaundą atsisakyti vienpartinės sistemos, tačiau jam nepavyko.

Kai išgirdau, kad vyks konferencija, skirta aptarti daugiapartinę sistemą, nusprendžiau dalyvauti. Taip elgtis buvo rizikinga, nes UNIP norėjo likti valdžioje. Pakviesti dviejų akademikų, daugiau nei trys šimtai dalyvių iš įvairių organizacijų subūrė Judėjimą už daugiapartinę demokratiją (angl. Movement for Multi-party Democracy, MMD), kurį prezidentas Kaunda pradžioje įvertino kaip nekeliantį politinės grėsmės. Per trumpą laiką MMD tapo nebesustabdoma jėga – kampanija plito, Zambijos žmonės ją palaikė, tad suimti visų judėjimo dalyvių buvo neįmanoma. Po kone keturių mėnesių, negalėdamas atlaikyti protestų ir spaudimo Kaunda panaikino vienpartinę sistemą.

Po metų vykusiuose rinkimuose UNIP laimėjo vos šeštadalį vietų. Su MMD kandidatavęs Simonas Zukas savo vienmandatėje apygardoje surinko 80 procentų ir laimėjo vietą parlamente, nors ir kandidatavo vienoje konservatyviausių provincijų – Sikongo rinkimų apygardoje. Tai viena atokiausių apygardų Zambijoje. Su šia sritimi neturėjau jokio ryšio, tačiau kai dalyvavau kitų ten kandidatavusių politikų kampanijose, žmonės manęs paprašė eiti į parlamentą. Partijos nariai tarpusavyje buvo susiskaldę, o aš buvau pakviestas kaip kandidatas iš šalies.

Pasak Simono, kaip baltaodis kandidatas, gentine tvarka grįstoje provincijoje jis buvo sutiktas maloniai. Kai vietiniai sužinojo apie Judėjimą už daugiapartinę demokratiją, jie paprasčiausiai netikėjo, kad čia gali būti ir baltaodis. Galbūt skambės keistai, bet nacionalizmas čia dar nebuvo prasidėjęs. Gyventojai buvo nacionalistai, sakyčiau, genčių ir vietiniu lygmeniu. Vietinės gentys buvo labai konservatyvios ir tokios norėjo išlikti, tačiau jos priėmė baltaodžius.

Laimėjęs rinkimus, Judėjimas už daugiapartinę demokratiją sudarė Vyriausybę, kurioje Simonas per šešerius metus buvo dviejų sričių ministru – pradžioje agrikultūros, maisto ir žuvininkystės, o vėliau – darbo ir tiekimo.

1996 m. Vyriausybė priėmė Konstituciją, kurioje buvo ir pataisa, skirta uždrausti prezidentui Kaundai dalyvauti rinkimuose. Būtent Kennetho Kaundos dėka buvo įkurta UNIP, vėliau laimėjusi 1964-ųjų rinkimus ir atkūrusi nepriklausomybę. Tačiau šia Konstitucijos pataisa buvo uždrausta į prezidentus kandidatuoti asmenims, kurių tėvai nėra gimę Zambijoje. Kennetho Kaundos tėvas buvo migrantas misionierius iš Malavio, kuris Zambijoje apsigyveno 1920 m. Protestuodamas dėl Konstitucijos pataisų, Simonas Zukas paliko ministro postą ir, nors tai nieko nepakeitė ir Konstitucija buvo priimta, šiuo žingsniu jis parodė, kad politika gali būti ir pragmatiška, ir pilietiška.

Po atsistatydinimo jis liko aktyvus politikas, o į pensiją išėjo tik 2005 m., būdamas aštuoniasdešimties.

Baltųjų dalyvavimo antikolonijistinėje veikloje Afrikoje idėja gali skambėti problemiškai. Tačiau dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, teigia, kad tuo laikotarpiu ne visi baltaodžiai buvo už kolonizaciją. Zukas buvo išskirtinis, bet ne vienintelis, dalyvavęs antikolonijinėje kovoje. Tarp žymių litvakų kovotojų – ir fotografas Elis Weinbergas iš Liepojos, padaręs vieną garsiausių Nelsono Mandelos portretų, ir PAR politikas Joe Slovo iš Obelių, aktyviai dalyvavęs ANC veikloje ir stipriai prisidėjęs prie šalies demokratijos.

Vilniaus universiteto Pietų Afrikos žydų istorijos ir kultūros tyrėja Karina Simonson teigia, kad nors žydai Pietų Afrikoje (kurių 80 proc. buvo litvakai) galėjo mėgautis baltųjų privilegijomis, jie plačiai dalyvavo antiapartheidinėse veiklose. Litvakai rizikavo savo turtu ir laisve net nebūdami tiesioginėmis aukomis (ne taip, kaip juodaodžiai, azijiečiai ar coloureds – europietiškų ir afrikietiškų ar azijietiškų šaknų žmonės). Patyrę antisemitizmą ir neapykantą tėvynėje, žydai atvykdavo ir matydavo tą patį, tik prieš juodaodžius. „Socialinio teisingumo kiekvienam siekis yra labai litvakiškas bruožas“, – sakė žydų kilmės lietuvių novelistas Markas Zingeris.

Simono Zuko palikimas ir toliau kuria Zambiją. 2011 m. pasaulis nustebo, kai šalies viceprezidentu buvo išrinktas baltaodis. Prezidentui mirus, viceprezidentas iš Škotijos Guy’us Scottas keliems mėnesiams tapo prezidentu. Scottas galėtų būti Škotijos indėlio į Zambijos istoriją ir politiką simbolis, tačiau, dr. Hugh Macmillano teigimu, būtent Simono Zuko daugiau nei 50 metų dalyvavimas politikoje, namuose ir tremtyje, opozicijoje ir Vyriausybėje, padėjo zambiečiams natūraliai ir lengvai priimti Scottą. Apie baltaodžių ir juodaodžių tarpusavio santykį savo memuarų epiloge rašė ir Simonas: „Manau, kad mūsų veiklos, vykdytos prieš ir po nepriklausomybės paskelbimo, padėjo ateiti laikui, kai rasizmas Zambijoje beveik nebeegzistuoja.“

1951 m. įkurto Antifederacijos veiksmų komiteto, kurio sekretoriumi buvo ir Simonas, tikslas buvo argumentuotai paaiškinti Federacijos žalą. Simono organizacijai pasiūlyta emblema buvo juoda ir raudona juostelės. Jis aiškino, kad juoda simbolizuoja kovą už juodaodžių teises, o raudona – visame pasaulyje priimtas kairiųjų kovos už darbininkų teises simbolis. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šios dvi juostelės yra ir Zambijos vėliavoje.

Zambijos universiteto moderniosios istorijos dėstytojas dr. Sishuwa Sishuwa Simoną apibūdina kaip principingą, vargšus bei skurstančiuosius gynusį ir savo nuomonės nebijojusį pasakyti politiką, vis primindavusį kolegoms nepamiršti, dėl ko buvo įkurtas Judėjimas už daugiapartinę demokratiją, ir kurio dėka buvo atkurta demokratinė Zambijos sistema.

2005 m. „The Post“, vieno svarbiausių Zambijos laikraščių, vedamajame redaktorius Fredas M’membe Simono Zuko pasitraukimo iš politikos proga rašė: „Simonas yra visur, kur reikia ginti žmonių interesus arba juos tobulinti; jis visada nesavanaudiškai kovoja teisingumo pusėje. Ir mes tikimės, kad šiandienos politikai ir pilietinė visuomenė seks šiuo didžiuoju revoliucionieriumi, šiuo puikiu mūsų šalies piliečiu, šiuo puikiu Zambijos gyventoju.“ 85-ojo Zuko gimtadienio proga 2010 m. „The Post“ pridėjo: „Jo žmonija yra beribė ir įkvepianti, jis – engiamųjų ir vargšų čempionas.“